Giedriaus Budgino blogas

Renė Maričius: taktikos blogeris, tapęs profesionaliu treneriu

Renė Maričius  Nuotrauka: www.redbullsalzburg.at

Kartais net pačios gražiausios istorijos prasideda banaliai. Ši istorija prasideda taip: 23 metų futbolo taktikos blogeris ir studentas, parašo laišką Austrijos futbolo klubo RB Salzburg jaunimo komandos treneriui. Jis nori su juo pakalbėti apie taktiką. Tarp abiejų užsimezga dialogas, kuris trunka keletą mėnesių. Tada taktikos blogeris jo paklausia: „Ar Jums vis dar reikia žmogaus, kuris prisijungtų prie trenerių štabo?“. RB Salzburg atsako: „Pabandom.“. Šiandien RB Salzburg vyriausiasis treneris Marco Rose ir Renė Maričius yra laikomi sėkmingo bendradarbiavimo pavyzdžiu: jų treniruojama Akademijos komanda tapo U19 Jaunimo lygos – tai kaip ir Jaunimo Čempionų lyga – nugalėtojais. Po šio laimėjimo Marco Rose tapo pagrindinės komandos treneriu, o Renė Maričius prisijungė prie pagrindinės komandos trenerių štabo. Jiems pavyko tapti Austrijos Bundeslygos čempionais ir pasiekti UEFA Europos Lygos pusfinalį.

Šiandien Renė Maričiui 26 metai, jis sėdi savo kabinete, kuris randasi Zalcburgo klubo treniruočių bazėje, įsikūrusioje Takshamo rajone. Jis kalba Innviertel dialektu, vilki treniruočių aprangą. Jo darbo aplinka išsiskiria profesionalumu, lyg tai būtų operacinė. Bet Maričius tokioje aplinkoje jaučiasi puikiai: „Aš čia laimingas“. Jo visas stalas nukrautas: kompiuteris, knygos, įvairūs informaciniai lapeliai ir kiti užrašai. Apie šį buvusį taktikos blogerį jau rašė ir tarptautinės medijos. Britų dienraštis „Guardian“ parašytą straipsnį apie jį pavadino „Maričius – vienas progresyviausių trenerių Europoje“.

Taktikos moksliukai ir internetiniai rašytojai

Maričius tapo pagrindine futbolo taktikos blogerių kartos atstovu. Jis kilęs iš futbolo pamišėlių, taktikos moksliukų ir internetinių rašytojų aplinkos. Tai trapus pasaulis, kuriame straipsnis parašytas iš 65.000 ženklų ir pavadinti tokiais pavadinimais: „3-4-3 nepasipriešino 4-3-3”. Taktikos moksliukai žiūrėdami futbolą mato ne 22 vyrus besivejančius kamuolį. Jie mato linijas, trikampius ir kitokias „figūras“. Jie rašo apie devintos ir šeštos pozicijos žaidėjų ypatybes, vertikalų kamuolio judėjimą, žaidėjų išsidėstymą vienoje linijoje ir t.t. Rašydami tokiomis temomis jie sukūrė trendą, kad futbolas yra sudėtingas strateginis žaidimas. Renė Maričius kartu su kitais prieš aštuonerius metus sukūrė internetinį puslapį spielverlagerung.com. Nuo to laiko jie padarė daug darbo, o jų puslapyje besilankantys žmonės čia atsiduria ne tam, kad sužinotų rungtynių rezultatus, bet tam, kad išmoktų ir sužinotų daug dalykų apie futbolą.

Iš visų futbolo blogerių Maričius išsiskyrė tuo, kad jis šį darbą atliko taip, kaip fabriko darbuotojas prie linijos. Jo darbo rezultatas: peržiūrėta tūkstančiai rungtynių, 2000 parašytų straipsnių.

Futbole tokie žmonės pašiepiamai vadinami futbolo teoretikais gudruoliais. Sakoma, kad jie tiesiog viską mato iš vieno kampo ir tada tingiai pamokslauja apie tai ką pamatė rungtynėse nepagrįsdami savo tezių praktiškai. Labai dažnai buvę žaidėjai tokiu futbolo bloginimo trendu yra nepatenkinti. Buvęs Miuncheno Bayern žaidėjas Mehmet Scholl skundėsi, kad studentai perima futbolą.

Nepavykusi futbolo karjera

Maričius, psichologijos studentas, nenorėjo sėsti prie laptopo ir rašyti, jis norėjo žaisti futbolo aikštėje. Deja, jam futbolo karjera nenusisekė: du kartus plyšo kryžminiai raiščiai, lūžo raktikaulis, dubens kaulo skilimas, kaulo navikas. Taigi, būdamas 17 metų jis pradėjo treniruotis mažo miestelio, turinčio 1300 gyventojų, futbolo komandoje. Šiuo laikotarpiu jis atsitiktinai susidūrė su futbolo teorija. Maričius pradėjo skaityti žymių futbolo trenerių biografijas – Ernsto Happelio, Pepo Guardiolos, Johano Cruyffo – ir analizuoti jų treniravimo principus. Jis perskaitė begalę pokalbių, laikraščių straipsnių ir taktinių analizių, ir tuo pačių darė karjerą savo futbolo komandoje. „Žiūri į aukšto lygio rungtynes ir galvoji, jeigu tai veikia čia, tai gal tai suveiks ir mano komandoje?“.

Maričius tikina, kad pirma jis tapo futbolo treneriu ir tik tada futbolo blogeriu. Prie kompiuterio jis atsisėdo tik dėl to, kad jo miestelyje negyveno joks futbolo filosofas. Jis tokių rado internete. Kartu su bendraminčiais jis pradėjo rašyti straipsnius, kuriuos skaitant atrodė, kad tai sausas mokslinis rašto darbas. Toks stilius buvo sąmoningas pasirinkimas. Maričius nenorėjo pasakoti lengvų istorijų, jis kaip treneris kūrė literatūrą kitiems treneriams.

Dar prieš tris metus, kada jis parašė savo paskutinį straipsnį, jis vieną po kito kepė tekstus. Vienas tokių tekstų buvo apie Vokietijos trenerį Juppą Heynckesą, kurį sudaro 66.000 ženklų (tai šešis kartus ilgesnis tekstas už tą, kurį dabar skaitote). Ruošiant straipsnį apie šį trenerį, Maričius peržiūrėjo futbolo įrašus iš 1970-ųjų metų ir išnaršė senų laikraščių archyvus. „Prie straipsnio rašymo aš užtrukau savaites“, sako Maričius. Už rašymą jam niekas pinigų nemokėjo, visas darbas buvo savanoriškas. „Buvo daug darbo“, teigia Maričius. „Bet aš visai kitomis akimis pamačiau trenerį Heynckesą, o tai man davė labai daug“. Maričių rašyti labiausiai skatino smalsumas intelektualinėms idėjoms, o ne galimybė užsidirbti pinigų.

Finansiniai pasiūlymai patys atėjo pas jį. Vokietijos futbolo treneris Thomas Tuchelis perskaitė Renė Maričiaus straipsnį ir liko sužavėtas tikslumo to, kas ten buvo parašyta. Vienerius metus Maričius dirbo T. Tucheliui kaip freelanceris rašytojas ir neturėjo jokių minčių apie nuolatinį darbą profesionaliame futbole. „Tuo metu man buvo 19 metų ir aš buvau labai laimingas, kad jis domėjosi mano darbais, ir tai, kad jis su manimi kalbėjosi  apie futbolą“.

Į Renė Maričių kreipėsi Danijos futbolo klubas „Midtjylland“ su prašymu patarti, kaip jiems žaisti rungtynėse prieš Manchester United. Kiti į jį kreipėsi su prašymu padėti sukurti Futbolo Akademiją. Buvo metas, kai Maričius turėjo užsakymų iš visų pasaulio žemynų. Jis atlikinėjo užsakymus Rusijos kompanijai, kuri rengė futbolo rungtynių analizes, dirbo su Saudo Arabijos futbolo asociacija ir teisėjais iš JAV ir Afrikos. Renė Maričiui pavyko susikurti savo vardą taip, kaip jam to nepavyko padaryti žaidžiant futbolą mėgėjų komandoje. Jis tapo vienu iš labiausiai skaitomų futbolo blogerių, o jo patarimų norėjo įvairiausi žmonės iš įvairiausių pasaulio kampelių.

Aukštas intelektas ir didelis užsidegimas

Renė Maričių labai vertino ir dabartinis Zalcburgo Red Bull komandos treneris Marco Rose‘as. Jie praleido daug valandų tarpusavyje kalbėdamiesi apie futbolą. Treneris sako, kad jis sugebėjo rungtynes analizuoti labai greitai ir abi komandas vienu metu. Kolegos jį apibūdina kaip labai protingą. Bet Maričius meta iš galvos tokias bendradarbių nuomones. Jis teigia, kad bet kuris iš mūsų gali įgyti tokių taktinių žinių, tereikia didelio domėjimosi ir tiesiog pradėti apie tai rašyti. „Jeigu tam skirsi tiek daug laiko kaip aš, tai gali tai padaryti ir tu“. Blogerių aplinkoje sakoma, kad Maričius išsiskiria dvejomis ryškiomis savybėmis: aukštu intelektu ir dideliu užsidegimu darbui.

Šiandien Zalcburge jis turi daug darbo: jis analizuoja būsimus varžovus, organizuoja treniruočių planus, prisideda prie komandos žaidimo braižo kūrimo. Maričius sako, kad jis yra paskaičiavęs, kad per savaitę dirba 60 – 100 valandų. Dabar jis treniruoja ne 40-mečius pamaininius fabriko darbuotojus ar jaunus moksleivius, o Austrijos Bundeslygos ryškiausias futbolo žvaigždes.  Maričius išsiskiria dideliu kūno stotu ir didele barzda, už kurios slepiasi jaunas vaikas. Kai šis 26-rių metų vyriškis kalba, iš jo sklinda berniukiškas balsas.

Maričius apie savo kelionę iš mėgėjiško futbolo į profesionalų sako taip: „Tai buvo neišvengiama“. Profesionaliame lygyje viskas lengviau, vien dėl to, kad tu žinai kiek žaidėjų bus treniruotėse, ne taip kaip mėgėjiškame lygyje, kur kiekvieną kartą žaidėjų skaičius treniruotėse yra skirtingas. Paklaustas kur jis šiandien būtų jeigu nebūtų užsiėmęs futbolo taktikos bloginimu, atsako, kad jis dabar tikriausiai treniruotų mėgėjų komandą ir dirbtų psichologu.

Tokiems žmonėms kaip Renė Maričius durys į profesionalų futbolą yra atvertos taip, kaip to niekada dar nėra buvę. Prasidėjus antrajam tūkstantmečiui dauguma Vokietijos ir Austrijos futbolo klubų sutelkė didelį dėmesį į jaunimo futbolą ir pradėjo statyti Futbolo Akademijas. Kadangi darbas su jaunais žaidėjais nelabai domino buvusių garsių futbolo žaidėjų, tai klubai buvo priversti pasikliauti tokiais vardais, kurie buvo (yra) mažiau žinomi. Štai kodėl dabar Vokietija turi tokius trenerius kaip Jurgenas Kloppas, Thomas Tuchelis ir Julianas Nagelsmannas. Visi paminėtieji nebuvo futbolo super žvaigždės. Vis labiau futbole prigyja posakis, kad geras treneris neprivalo būti ir geru žaidėju. Dabar vis daugiau klubų suteikia šansą mažai žinomiems vardams.

Tokią situaciją patvirtina ir ši Renė Maričiaus istorija. Futbolo aikštelėje jis jaučiasi geriau, nei priešais kompiuterį. Dabar būdamas profesionaliu treneriu neberašo futbolo blogui, kadangi yra per daug užsiėmęs ir visai nesuka galvos ar dar kada nors rašys.

 

Parengta pagal:

Football: Rene Maric embodies a new type of coach / Gerald Gossmann

Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedInEmail this to someone

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *