Giedriaus Budgino blogas

Marco Rose vadovavimo komandai principai

Marco Rose      Nuotrauka iš www.redbull.com

1. Klaidos sukuria vietos pasitikėjimui

Kai dirbau akademijoje, aš nebuvau laikomas vyriausiuoju mokytoju. Viską dariau taip, kaip man atrodė teisinga. Taip elgdamasis aš dariau tokius dalykus, kokių galbūt nėra tikimasi iš tokių jaunų trenerių: kartais per daug „nuvarydavau“ žaidėjus. Tai buvo klaida, bet turiu pasakyti, jog kievienas žmogus tobulėdamas gali ir turi daryti klaidas. Svarbiausia iš klaidų mokytis.

Aš iki šiol darau klaidų: ne visada esu teisus ir ne iš visų susidarusių keblių situacijų žinau išeitis. Nesu tas, kuris valgo išmintį šaukštais. Visa tai labai svarbu pripažinti sau ir komandai, nes tai sukuria tam tikrą pasitikėjimo jausmą. Klaidų pripažinimas kitiems parodo, kad tu nesi tas, kuris bando kitus aklai įtikinėti savo teisumu, atvirkščiai –  tai parodo, kad esi pasiruošęs dialogui, kompromisui, įsiklausymui ir problemų sprendimui kartu.

2. Domėjimasis kitu kuria ryšį

Kai dirbi kartu su kitais žmonėmis, norisi, kad jie ne tik gerai dirbtų, bet ir pačiam norisi suprasti, kaip jie tai daro. Kai buvau žaidėjas, kaskart, pamatęs, kaip naujas mano komandos draugas keliauja vienas į viešbutį, visada pasisiūlydavau jam aprodyti miestą ar kartu pavakarieniauti. Toks artimas bendravimas padeda naujokams lengviau integruotis į komandą, o šitaip laimi ne tik komanda, bet ir aš.

Mūsų komandoje yra daug žaidėjų iš skirtingų kultūrų. Nepaisant to, mes, kaip įprasta kiekvienoje šeimoje, turime aiškiai išreikštas vertybes, kuriomis vadovaujamės. Komandos šūkis: „Mūsų prioritetas – atsiradusių problemų sprendimas“. Mums dar niekada neteko atlikti testų, kurie įvertintų komandos vieningumą. Aš tiesiog jaučiu, kad mes kaip vienas kumštis, nes žaidėjai domisi vieni kitų gyvenimais. Komandai vieningumo nesuteikia persirengimo kambaryje užsivelkami vienodi futbolo marškinėliai, šią visiems bendrą patalpą reikia užpildyti gyvenimu, kuris vienija.

3. Bendra nuomonė sukuria kolektyvą

Nesu griežtos hierarchijos šalininkas, bet esu įsitikinęs, kad negali su visais žaidėjais elgtis vienodai. Visų asmenybės yra skirtingos. Svarbiausia, kad visi bendrai kurtume ir išgyventume patirtis. Kad taip nutiktų, būtinas bendradarbiavimas ir tarpusavio sutarimas. Pastarasis atsiranda tada, kai komandoje yra artumas ir pagarba vienas kitam. Štai ko reikia, kad atsirastų darnus kolektyvas. Aš užaugau buvusios Vokietijos Demokratinės Respublikos sistemoje, o čia kolektyvo sąvoką buvo svarbus veiksnys. Žinau, tai skamba keistai, bet man tai reiškia darbą kartu, artimą tarpusavio bendravimą ir bendro tikslo siekimą.

4. Kompetencija kuria autoritetą

Buvimas treneriu jau savaime suteikia autoritetą, bet tokio autoriteto nepakanka. Savo darbo išmanymas, socialinė kompetencija, empatija ir gebėjimas suburti komandą bendro tikslo siekimui – tai savybės, kurios sukuria trenerio autoritetą.

Lyderystė šiais laikais turi būti lanksti ir prisitaikyti prie esamos situacijos: turi sugebėti nujausti, kas yra tinkama šiuo momentu. Žinoma, toks jausmas ne visada aplanko, tad klaidos neišvengiamos.

5. Suteikiama laisvė skatina savireguliaciją

Žaidėjai su treneriais dirba išvien. Pavyzdžiui, jie patys renkasi, kada atlikti sveikatos patikrinimą: rudenį, pasibaigus čempionatui, ar naujojo sezono pradžioje. Dėl to jie praranda vieną kitą dieną atostogų sąskaita, bet tuo pačiu jie prisiima atsakomybę už tai, kad prieš kiekvieno sezono startą būtų geros sportinės formos.

Visa tai duoda įspūdingų rezultatų. Įrodo, kad suteikus žaidėjams laisvės ir pasitikint jais, jie patys puikiai sugeba save kontroliuoti. Jeigu žaidėjai sugeba savarankiškai savimi pasirūpinti, kontroliuoti savo veiksmus, mokytis, tokios jų savybės labai palengvina trenerio darbą.

6. Bendravimas sukuria tarpusavio supratimą

Labai svarbi savybė man yra nuoširdumas. Būna atvejų, kai tenka komandai pasakyti „nemalonias tiesas“. Tą padaryti prieš didelę grupę nėra lengva, bet esi priverstas elgtis teisingai. Visada atsiras tų, kurie bus nepatenkinti. Man, kaip treneriui, privaloma daug bendrauti. Žinoma, ne kiekvieną dieną ir ne su kiekvienu žaidėju, be to, neprivalau paaiškinti kiekvieno savo sprendimo. Svarbiausia, kad mano sprendimai būtų įvertinti, o įvertinimas priklauso nuo to, kaip žaidėjai priims mano siunčiamą informaciją. Jeigu jaučiu, kad žaidėjai vertina mano sprendimus ir nuomonę, tada su jais bendrauju daugiau, o ne tik surašau viską and lentos.

7. Nepaklusnumas niekur neveda

Kai Jurgenas Kloppas buvo mano treneriu, aš ilgą laiką praleisdavau ant atsarginių žaidėjų suolelio ir dėl to vis bandžiau jam rodyti savo nepasitenkinimą. „O dabar stebėk mane! Tu manęs nevertini, neleidi man žaisti, štai kodėl aš toks nepatenkintas“,  –  taip aš galvodavau mintyse. Tokios mintys vertė mane jaustis negerai, nes toks mąstymas nesutapo su mano asmenybe. Mano, kaip žaidėjo, stiprioji pusė buvo ne įgūdžiai, bet psichologinės savybės. Po keleto treniruočių, kurių metu aš demonstravau savo nepasitenkinimą, galiausiai supratau, kad mano „streikavimas“ beveik nedomina trenerio. Todėl nusprendžiau atsisakyti  nepaklusnumo ir treniruotėse remti savo valia bei visišku atsidavimu.

Tai buvo vienintelis dalykas, kurį galėjau kontroliuoti. Taigi po keleto savaičių, kurių metu aš treniravausi iki visiško išsekimo, treneris mane galiausiai pastebėjo. Tai, kad aš padariau viską, kas priklausė nuo manęs, kad patekčiau į startinę sudėtį, leido man jaustis gerai. Šis įvykis man buvo labai svarbus, tik gaila, kad tai supratau per vėlai. Dabar, kai pats esu treneris, man šis klausimas labai aktualus. Kiekvienas žaidėjas gali būti nepatenkintas ir nebūtina kaskart pro duris įžengti su šypsena, bet kai susirenkame į treniruotę, iš kiekvieno žaidėjo tikiuosi tinkamo nusiteikimo, požiūrio ir nuotaikos.

8. Komandinis darbas sukuria bendrą sutarimą

Išmintinga remtis tais specialistais, kurie dirba kartu su tavimi. Man pasisekė, nes čia, Zalcburge, turiu puikią specialistų komandą. Visi – nuo trenerio asistentų iki žaidėjų – mėgsta savo darbą ir atlieka jį su visišku atsidavimu, todėl aš jais visais pasitikiu. Žinoma, netrūksta ir kontraversiškų diskusijų treniruočių metu, bet visų jų pabaigoje randame bendrą sprendimą.

Kai yra priimamas koks nors sprendimas, jis visada būna mūsų, bendras. Jeigu priimtas sprendimas nepasiteisino, tai nereiškia, kad taip atsitiko dėl vieno iš mūsų klaidos, tiesiog mums tą dieną nepasisekė. Jeigu matome, kad suklydome, vadinasi, kitą kartą viską turime padaryti geriau. Mes niekada neieškome kaltų.

9. Atsakomybė nubrėžia ribas

Viena pagrindinių užduočių, kuri tenka treneriui, yra vadovauti didelei komandai. Tam tikra prasme vadovavimas reiškia sprendimų priėmimą. Kartais sprendimų priėmimui turi pakankamai laiko, o kartais tam laiko nėra, bet vis tiek turi nuspręsti, ką daryti. Per daugelį metų supratau: kad ir kiek kartų svarstytum, vis tiek galiausiai sprendimą turi priimti pats. O tai padarius, turi atsakyti už tai, ką nusprendei.

Visas mūsų trenerių štabas dalyvauja priimant sprendimus, nes mes visi tarpusavyje kalbamės apie tai, kas svarbu. Po visų diskusijų treneris turi atsistoti ir išarti: „Padarykime tai“. Tai labai svarbus momentas. Treneris yra tas asmuo, kuris sukuria rėmą tam, kaip viskas turėtų būti įgyvendinama. Jis taip pat atsakingas už tai, kurį žmogus paskirti, kad šis perduotų veiksmų planą kitiems.

10. Žinios sukuria motyvaciją

Visada turi kelti klausimus, kurie skatina savivoką: ką mes darome? Kodėl mes tai darome? Kas mums yra svarbu? Koks mūsų idenditetas? Ką mes norime skleisti? Kas yra Zalsburgo „Red Bull“? Mes norime žaisti futbolą, būti drąsiais ir laimėti kiekvienas rungtynes. Ko reikia, kad taip nutiktų? Negali kartą rungtyniauti būdamas emociškai užsivedęs 120 procentų, o kitą kartą tik 60 procentų. Dieną prieš rungtynes mes didžiausią dėmesį skiriame techniniam ir taktiniam pasiruošimui. Rungtynių dieną visas dėmesys skiriamas tokiai emocijai sukurti, kokios reikalauja artėjančios rungtynės. Kas keletą savaičių mes savo vaikinams priminame, ko pasiekėme eidami savo keliu.

11. Pralaimėjimai sukuria sėkmės alkį

Didžiausias mūsų pralaimėjimas buvo tas, kad mes antrus metus iš eilės nepatekome į Čempionų lygą. Man labai svarbu suvokti ir susitaikyti su tokiu pralaimėjimu. Po tokios nesėkmės visi motyvaciniai lozungai iškrenta iš konteksto. Nepasiekti tikslai nuvilia. Tokią nesėkmę visi išgyveno skirtingai: vieniems prireikė dienos, kol vėl veiduose atsirado šypsenos, kitiems susitaikyti su tuo, kas nutiko,  reikėjo trijų keturių dienų.

Futbole labai gerai yra tai, kad gali greitai susigrąžinti tą laimėjimų ir pasiekimų jausmą. Su kiekvienomis laimėtomis rungtynėmis gali „nuplauti“ praėjusių rungtynių pralaimėjimo kartėlį. Kuo dažniau laimi, tuo greičiau užsimiršta nesėkmės.

 

Parengta pagal:

www.redbull.com / Marco´s Eleven

Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedInEmail this to someone

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *