Giedriaus Budgino blogas

Mano Plungės futbolo istorija

Plunges futb vartai

Visai nesenai, minint Plungės futbolo 60-ies metų jubiliejų, buvo išleistas leidinukas skirtas Plungės futbolo istorijai. Ten rašoma apie svarbias įvairių Plungės futbolo komandų pergales ir trenerius. Nors ir dirbau Plungėje vaikų futbolo treneriu beveik 10 metų, apie mane ten nebuvo parašyta nieko. Taip pat vietos neliko ir kitam ilgamečiam futbolo treneriui Algimantui Petkui, kuris šiame mieste pradirbo beveik trigubai ilgiau nei aš. Pavarčius leidinuką, pirma mintis kilo tokia, kad jeigu ne buvęs futbolo klubas, kuris save vadino Žemaitijos sporto ir sveikatingumo centru ir veteranų komanda, tai Plungės futbolo istorijos nebūtų.

Kartą  vyko rašinių konkursas „Laiškas rašytojui“. Rašiau Romualdui Granauskui. Tuo metu, kaip tik buvau perskaitęs jo knygą „Duburys“, tad rašiau apie ją. Rašau laišką dar vienam žmogui, savo tėvui, bet šis laiškas vis dar rašomas mano mintyse.  Tai, ką rašau čia, neskirta jokiam asmeniui. Rašau jį savo miesto futbolui. Skamba ir atrodo ne taip įdomiai, kaip laiškas rašytojui ar tėvui.

Futbolą žaidžiau visada, kai tik turėjau kamuolį. Tiesą sakant, futbolą žaidžiau dažniau, nei kad turėjau kamuolį. Pastarasis labai dažnai netekdavo oro po to, kai patekdavo į kieme esančią spygliuotą krūmų gyvatvorę, kuri juosė vieną aikštės kraštą. Tarp kiemo „bernų“ buvau vienas iš tų, kurie turėjo šiokį, tokį talentą futbolui, puikia saugojau vartus. Šį mano talentą pastebėjo „kiemdraugis“ Jonas, kuris mane pastatęs į vartus visu smūgiu spirdavo kamuolį, tipo treniruotė tokia, o aš turėjau saugoti. Jis sakė, kad aš „geras“ ir turėčiau lankyti futbolo treniruotes.  Taip ir padariau.

Buvau gal vienuolikos ar dvylikos metų, kai palikau „gatvės“ futbolą ir pirmą kartą nuvykau jau į rimtą futbolo treniruotę, į stadioną prie „beždžionių“ tilto. Mano pirmasis treneris buvo Saulius Balbuckas. Neseniai išleistame leidinyje „Plungės futbolo istorija“ ir apie jį nieko nerasite. Neatsimenu ką darėme treniruotės metu, bet iki šiol atsimenu, kaip treneris atidaręs savo automobilio bagažinę, ištraukė vartininko marškinėlius ir juos padavė man. Tai buvo mano maža triumfo akimirka, tai buvo ženklas, kad aš priimtas į rimtąjį futbolo pasaulį. Jau pirmos treniruotes metu tapau pagrindiniu komandos vartininku. Iš startinės sudėties išstūmiau savo konkurentą Artūrą, kurį draugai vadino „Buroku“. Iki šiol nesuprantu, kuo jis buvo panašus į buroką.

Pagalvojus apie Plungės futbolą, man visada mintyse iškyla saulėtas oras ir nuo karščio išdžiūvusi burna. Mano pirmoji treniruotė vyko labai saulėtą ir karštą dieną. Pirmuosiuose prisiminimuose toliau seka rungtynės tarp Plungės futbolo klubo „Babrungas“ ir  Kėdainių „Nevėžio“, kurios taip pat vyko karštą pavasario ar vasaros dieną. Šias rungtynes prisimenu dar ir dėl to, kad jų metu, mano buvęs treneris Alvydas Mickevičius, įmušė labai gražų įvartį į vartų devyniukę ir Plungė laimėjo 2:1. Geriausias savo rungtynes sužaidžiau šiltą ir saulėtą rudenio vakarą. Tą kartą nugalėjome vieną stipriausių Žemaitijos regionų komandų – Mažeikių SM. Prisimenu, kaip prieš varžybas, mažeikiškiai vienas kitam sako, kad mes girdėtume: „Kaip smirda šūdais“. O mes jiems: „Kaip smirda nafta“. O po rungtynių, kurias laimėjome 3:0, rungtynėms teisėjavęs Remigijus Stančiukas, to paties Jono brolis, kuris mane vartininku treniravo, paklausė mažeikiškių: “Nu, ar besmirdi šūdais?”. Taip ir gyvenome.

Mano treneriu dar trumpą laiką buvo Romualdas Kerpa, bet taip nė karto ir nebuvau pas jį treniruotėje. Labai gaila, bet man teko nutraukti futbolo treniruotes, nes atsirado problemų su nugara. Treneris Romualdas buvo mane kartą aplankęs mokykloje. Sėdžiu chemijos pamokoje ir kažkas beldžiasi į duris. Mokytoja atidaro, kažką su tuo už durų stovinčiu žmogumi pasikalba ir sako, kad kviečiamas Budginas. Nueinu, o ten treneris Romualdas. Jis klausia, kodėl nelankau treniruočių. Sakau, kad nugara skauda. Jis sako, nieko, nuvešime tave pas specialistų, jie tave apžiūrės. Jis taip kalbėjo ir man taip buvo smagu to klausytis. Turėjau vilties, kad man dings visi skausmai ir toliau galėsiu žaisti futbolą. Bet taip ir nesusitikau su tais žadėtaisiais specialistais. Pokalbis su treneriu Romualdu, kuris vyko mokykloje, žymėjo mano futbolo karjeros pabaigą.

Į Plungę dirbti treneriu mane pakvietė Alvydas Viršilas. Taip, tai tas pats, kuris vairuodavo Mazda 626 ir kartais vaikščiojo juodu paltu, nes be treniravimo dar dirbo savivaldybėje. Norėjau pas jį treniruotis, nes mūsų komandos laimėjimų-pralaimėjimų santykis buvai žiauriai neigiamas. Jis treniravo vaikus metais jaunesnius už mane, tad aš nelabai ten buvau tinkamas. Bet nuvykau ten kartą. Žiemą, su draugu Mindaugu Valančiumi, kai treniruotės vyksta vienos mokyklos sporto salėje, apie tai nieko nepasakęs savo pagrindiniam treneriuiAlvydui Mickevičiui. Vyksta treniruotė ir tik pyst žiūriu, įeina mano treneris į salę ir man visas kūnas nutirpsta. Na ir ką jis čia veikia pagalvojau, kokių reikalų tau čia atsirado salėje ir dar šeštadienį..

Tais laikais dar buvo taip, kad Plungės Centrinis stadionas buvo pilnas žiūrovų rungtynių metu. Tų laikų gerbėjai jau prieš savaitę žinodavo koks bus kitas mūsų varžovas. Prieš kiekvienas varžybas buvo skelbiami mūsų ir varžovų komandos žaidėjai ir paruoštas stendas, kuriame buvo sukabintos iškarpos apie „Babrungą“ miesto laikraščių. Negi tai, ne žavu? Būdavo jauku stebėti rungtynes ir visai nesvarbu, kad keli suolai ar visa eilė kėdžių tribūnose ir buvo aplūžusios. Mes eidavome žiūrėti, o ne sėdėti.

Manau, kad labiausiai Plungės futbolą puošdavo mūsų stadionas, kuris įsikūręs gražiausioje miesto dalyje – parke. Gražiausias jis tapdavo pavasarį, vasarą ir ankstyvą rudenį. Stadionas buvo apsuptas aukštų medžių, kurie stadioną atskirdavo nuo miesto ir paversdavo jį atskiru „kvartalu“. Stadiono stogą atstodavo skraidančios ir karksinčios varnos.  Mūsų futbolo aikštė tapdavo gražiausia rudenį, nes tokiu metu šoniniai aikštės plotais apsiklodavo rudeniniais lapais.

Bet jo nebeturime. Jis tapo nebenaudojamu. Turime dabar naują stadioną. Jis vadinamas „stadionu prie profkės“ arba „dirbtinės dangos stadionu“. Nemalonūs pavadinimai. Jis įsikūręs miesto krašte ir jį supa dvi intensyvaus eismo gatvės ir niekada neužaugantys krūmynai, kurie skirti tik tam, kad paslėptų nuolat vandeniu užlietas pievas. Nejauku ten, jokios užuovėjos, jokių medžių ir jokios romantikos ir tik vėjas. Jei kas ir supa mūsų naująjį stadioną, tai tik tokia tvora, kokia yra naudoja statybvietėse.

Futbolas dabar tapo rimta veikla, komercine veikla, kurios sėkmingumą lemia pinigų kiekis. Dabar svarbiausia sukviesti kuo daugiau vaikų lankyti futbolo treniruotes, dabar svarbiausi masiniai renginiai, kurių masę sudaro tik patys dalyviai, o ne renginio žiūrovai. Bet, kad ir kiek tų futbolinių renginių būtų, žiūrovų vis mažėja, kaip ir mažėja mūsų galimybės kažką padaryti „suaugusiųjų“ futbole. Mes tapome eiliniu futbolo klubu, kuris daro tai, ką daro kiti – bando išgyventi dar vieną sezoną ir tikėtis, kad kitais metais bus geriau.

Kai buvau vaikas, man viskas atrodė kitaip. Atrodė viskas gražu. Ir futbolas buvo gražus. Dabar man futbolas yra terpė kupina intrigų, užslėptų ketinimų ir kitokių slaptų intrigų dėl įtakos ir valdžios. Jų tikriausiai buvo ir tada, kai buvau mažas, bet jų nemačiau, todėl ir buvau laimingas futbolininkas ir futbolo žiūrovas.

Per visą tą laiką, kai lankiau futbolo treniruotes buvusioje Plungės sporto mokykloje, neatsimenu nė vienos treniruotės, nė vieno pratimo. Neprisimenu ir rungtynių rezultatų, išskyrus tų rungtynių rezultatą, kai laimėjome prieš Mažeikius. Prisimenu tik išvykas į rungtynes, sumuštiniais kvepiantį autobusą, gazuotus gėrimus, sustojimus ir apsilankymus parduotuvėse po rungtynių. Prisimenu draugystes ir muštynes su komandos draugais. Prisimenu ir pusvalandžio trukmės keliones į treniruotes, kurios vykdavo Centriniame stadione, o žiemą „Žirgyno“ sporto salėje. Kad ten atsidurčiau, man tekdavo pereiti visą miestą. Kelionės atstumas ir trukmė manęs negąsdindavo, nes kiekvienos treniruotės laukdavau kaip išsigelbėjimo nuo nuobodžios popietės po pamokų. Prisimenu grįžimą namo po treniruotės tamsiais žiemos vakarais, eidavome pro mažas ir neapšviestas gatves. Visais įmanomais būdais trumpinome kelią link namų, kad tik kuo greičiau išnirtume iš tos vakaro tamsumos.

Prisimenu, kaip po treniruotes bėgdavome prie obelų esančių visai šalia stadiono. Su akmenukais bandydavome kiekvienas sau nusidaužti po obuolį. Prisimenu, kaip karštą dieną treniruotės pertraukėlių metų bėgdavome prie šulinio, kuris buvo šalia tribūnų. Tikras šulinys!!! Sėmėme kibiru ledinį vandenį ir gardžiai gerdavome. Buvo kalbama, kad tame šulinyje buvo nuskandintas katinas, ir to vandens negalima gerti, bet mes gėrėme. Dabar to šulinio nebėra, o obuoliai tikriausiai jau sulaukėję ir niekas nebebando jų nuskinti besižvalgydamas per petį ar nieks nemato.

Tai mano Plungės futbolo istorija, kurią papasakojau prisimindamas atskiras nuotrupas iš savo atsiminimų. Norėčiau turėti bent vieną 1985 m. gim. grupės komandos nuotrauką iš tų laikų, kurioje bučiau aš ir mano komandos draugai: Mindaugas, Donatas, Andrius, Linas, Saulius, dar vienas Andrius ir dar vienas Mindaugas, Rolandas, treneris Alvydas Mickevičius ir kiti žaidėjai, kurių vardų neatsimenu, bet juos pamatęs atpažinčiau.

Galėjo būti ir taip, kad aš galėjau ir negyventi Plungėje. Bet aš čia, nors ir buvau iš šio miesto ištrūkęs keliems metams, mane į jį sugražino futbolas ir kažkokia „romantinė“ idėja – trenerio darbas. Šia veikla užsiimu beveik dešimtmetį, bet jaučiu, kad greit šį reikalą „rišiu“.

Treneris Giedrius

Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedInEmail this to someone

5 comments

  1. Jaučiu, į futbolo įstoriją aš taip pat nepatekau. Juo labiau- Plungės. Nors ir aš „turėjau“ vartuose. Tiesa, dažniau salės futbolo vartuose. Visgi siūlai Giedriui mažiau „zyzti“, ieškoti kažkokios tai paguodos už neiškovotus medalius. Tuo labiau, kad tikras Futbolistas ir treneris nesiliauja kovojęs net ligos patale. (Tamstos žiniai, esu baigęs žaisti rungtynes už Ąžuolo komandą salės pirmenybėse sulaužyta ranka). Tad mažiau verkšlenimo. Medaliai ir taurės įsigyjamos parduotuvėse , bet iškovojamos kautynėse. Ir nesvarbu kokio rango. Pergalė yra visų pirma prieš save. Su pagarba Antanas Bružas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *