Giedriaus Budgino blogas

Didžiausias sporto priešas – seni treniravimo metodai

Straipsnis publikuotas www.irishexaminer.com (2019-04-27)

Autorius: Kieran Shannon

Vertė: Giedrius Budginas

Wayne‘as Goldsmith‘as yra vienas žinomiausių trenerių pedagogų, kuris yra dirbęs su Naujosios Zelandijos All Blacks regbio rinktine, su JAV Olimpine plaukimo rinktine, kuriai atstovavo Michelas Phelpsas ir Ryanas Lochte ir su stipriausiomis Australijos futbolo lygos komandomis, bet didžiausias jo tikslas jam lankantis Airijoje yra tas, kad tėvai ir treneriai pradedančiajame „grassroots“ lygyje suteiktų vaikams galimybę žaisti ir mėgautis sportu.

Jam lankantis Airijoje ir rengiant seminarus treneriams, jis pasakoja istoriją, kuri Airijos regbiui gali virsti didžiausia svajone arba košmaru.

„Įsivaizduokite, kad Airija tampa Pasaulio regbio čempionato nugalėtojais – tikėkimės, kad jiems tai pavyks. Ir trys maži berniukai ir mergaitės sujaudinti tokios pergalės nubėga į vietinį regbio klubą ir sako: „Mes norime išmokti žaisti regbį!“.

„Čia juos pasitinka tas senas vyrukas Džekas, kuris klube dirba jau trisdešimt metų. Nuostabus vyrukas. Ir pats regbį žaidęs. Buvo ir klubo prezidentu. Klubo narys visam gyvenimui. Jo ketinimai patys geriausi.“

„Bet kai vaikai pas jį atvyksta, Džekas jiems sako: „Gerai, pradėsime nuo apšilimo bėgdami keturis ratus“. Nes Džekas visada taip treniravo, nes tikriausiai ir jį taip treniravo.“

„Kai vaikai grįžta apibėgę ratus, jis jiems sako: „Gerai, dabar padarysime keletą pratimų. Sustokite į vieną liniją…“ Nes Džekas turi daug pratimų, kurių jis išmoko ir pamatė trenerių kursuose prieš daugelį metų. Pratimai perdavimams, pratimai prasiveržimui. Jis turi daugiau pratimų nei jų tilptų į flešiuką.“

„Tada, jau beveik baigiantis treniruotei, jis sako: „Gerai, dabar paskutines penkias minutes pažaiskime“. Vienintelis dalykas dėl kurio vaikai atvyko pas Džeką, jiems suteikiamas tik pačioje treniruotės pabaigoje.“

Visa tai žudo sportą.

Wayne’as Goldsmith’as (Nuotrauka iš www.irishexaminer.com)

Trenerio pedagogo darbo patirtis jam leidžia teigti, kad tokių Džekų yra labai daug: visame pasaulyje, visose sporto šakose. Ir visur, visose sporto šakose tas pats: sportuojančių vaikų skaičius organizuotame sporte mažėja.

Jo gimtajame mieste Sidnėjuje per paskutinius 20 metų vaikų skaičius, kurie lanko plaukimo ir regbio treniruotes, sumažėjo net 50%. Jeigu norime sustabdyti tokį kraujavimą, tai mums neužtenka pakeisti taisyklių ir supaprastinti žaidimo, kad jis būtų tinkamesnis vaikams. Reikia keisti trenerių mokymą, jų rengimą.

„Tai ką mes duodame vaikams yra visai ne tai, ko jie nori. Daugeliui trenerių visame pasaulyje įprastą visą treniravimą susieti su pratimais, kurie paremti kartojimu ir fizine jėga, nurodinėti ką daryti ir šaukti ant jų. Tai nėra treniravimas, bendravimas ir vaikų įkvėpimas.“

„Esu giliai įsitikinęs, kad pagrindinė išeitis kaip sustabdyti vaikų pasitraukimą iš organizuoto sporto, tai pakeisti tai, kaip vaikai yra treniruojami. Treniravimas turi būti paremtas bendravimu, santykių kūrimu, vaikams reikia suteikti galimybę sporte išgyventi geras patirtis.“

Jis pateikia labai įdomų požiūrį į labai populiarų kompiuterinį žaidimą „Fortnite“. Vos prieš savaitę vienas treneris, su kuriuo jis kalbėjosi JAV, piktinosi šio žaidimo populiarumu ir kad tiek daug vaikų jį žaidžia: „Kiek daug vaiku eina iš proto dėl šio žaidimo. Tas žaidimas jiems suteikia malonumą ir pasitenkinimą neįdėjus jokių pastangų.“ W. Goldsmith‘as jo neužjautė dėl tokios situacijos, tik patarė jam pačiam pabandyti suprasti vaikus.

„Aš pasakiau: „Ką gi, tau teks pačiam kažką sugalvoti, kas tavo treniruotėse būtų panašu į „Fortnite“. Sugalvoti tokį treniravimą, kuris būtų įtraukiantis, įkvepiantis ir leidžiantis vaikams tarpusavyje kurti santykius.“ Jeigu lauksi kol vaikai pasikeis ir elgsis taip kaip seniau, tai tu save labai apgaudinėji. Gyvenimas nejuda atgal. Ir problema ne ta, kad vaikai pasikeitė. Jie nepasikeitė. Problema ta, kad mes nepasikeitėme. Mes turime rasti būdų kas priverstų juos norėti tobulėti ir sunkiai treniruotis. „Fortnite“ kompiuteriniame žaidime nėra pratimų. Čia pats žaidimas yra jų mokytojas.“

„Vienas mano pažįstamas dirbantis Australijos futbolo federacijoje vedė trenerių seminarą. Jis paklausė dalyvių kaip atrodo įprasta treniruotė. Jie atsakė: „Na, pradžioje yra apšilimas, tada pratimai…“ Ir tada jis pasakė: „Čia ir sustokite! Noriu, kad viską padarytumėte atvirkščiai!” Aš nusijuokiau. Bet jis toliau tęsė: „Vaikai neateina į treniruotę tam, kad atlikinėtų pratimus ir lavintų greitį. Jie čia tam, kad žaistų ir mėgautųsi žaidimu. Ir jeigu jie to negauna, jie galiausia nustoja eiti į treniruotes“.

„Treneriai man sako, kad jie turi lavinti žaidėjų aerobines savybes kol jie yra jauni, bet aš atsakau: „Fiziologiškai gal tai ir tiesa, bet vienintelis sportininkas, kuris netaps geresniu yra tas, kurio čia nėra. Skaičiai parodantys kiek vaikų meta sportą mums sako, kad tai ką mes darome, darome blogai. Mes klystame. Vaikai neklysta.“

„Tokie dalykai kaip aerobinis pasirengimas ar kūno centro stabilumas – neturėtų būti svarbu iki tol, kol vaikams sueina 14, 15 metų ir jie dar nėra pasiryžę (apsisprendę) daug ko atsisakyti dėl tikslo pasiekti elitinį lygį. Iki tokio amžiaus ir lygio svarbiausia turi būti SMAGUMAS, GEROJI PATIRTIS IR JUDĖJIMAS.

„Būdamas treneriu jau nuo mažų dienų, kada žaidėjams yra 6 metai, turi pradėti su jais kurti bendravimo santykius. Nekalbėk jiems ir nešauk ant jų, priešingai, klausk jų. Kai mes žaidžiame futbolą aš dažnai vaikų klausiu: „Vaikai, ką galime padaryti, kad žaidimas būtų greitesnis? Gal kas gali pasiūlyti žaidimą, kuriame būtų leidžiama naudoti tik kairę koją?“ Svarbiausia kaip jie išgyvena šį žaidimą, mums nereikia jiems primesti savo patirčių ir motyvacijos.“

Visi treneriai, kurie dalyvaus jo vedamuose seminaruose vizito metu Airijoje, turės progos įsitikinti, kad Wayne‘as Goldsmith‘as iš savo patirties žino, kiek kuklumo ir iššūkių reikia įveikti mokantis ir mokant kitus.

Trenerių pedagogas Wayne‘s Goldsmith‘as tik būdamas 49-rių metų sužinojo, kad turi disleksijos bei aktyvumo ir dėmesio sutrikimą. Jis pažymi, kad vienas didžiausių pasiekimų šiuolaikinėje visuomenėje yra tas, jog turint vaiką, kuris turi specialiųjų mokymosi poreikių ar autizmo spektro sutrikimą, reiškia, kad toks vaikas gali būti labiau prisitaikęs gyvenime.

Prisimindamas savo patirtį jis sako, kas jis buvo „siaubingas“ studentas. Jo baigiamųjų egzaminų balų skaičius siekė 121 iš 500. Kartą jam skaitant dukrai knygą „Haris Poteris“, dukra jo paklausė, kodėl jis skaitydamas pakeičia žodžius.

Toks dukros komentaras jį labai suerzino ir apie šį įvykį jis papasakojo žmonai, bet ji tik patvirtino dukros komentarą, kai ji išgirdo jį skaitantį žurnalą padėtą šalia lovos. Po kelių mėnesių jam buvo diagnozuota disleksija su tam tikru aktyvumo ir dėmesio sutrikimo atmaina.

Jis apsiverkė ir pasakė žmonai: „Aš noriu susigrąžinti savo gyvenimą“. Dabar jis suprato kodėl tiek daug dalykų jam nesisekė gyvenime padaryti. Baigus mokslus jis dešimtmetį dirbo kaip paprastas juodadarbis fabrikuose. Dirbo ir banke, bet tik labai trumpą laiką, nes tos bankinės sistemos ir rutina neatitiko jo būdo.

Kai jam buvo 28 metai jis sutiko seną mokyklos draugą. Draugas jį pamatęs pasakė, kad jis priaugo nemažai svorio nuo to laiko kai kartu žaidė futbolą ir regbį. Jų pokalbis paskatino Goldsmith‘ą pradėti bėgioti ir iš naujo perlaikyti aukštosios mokyklos egzaminus, tam, kad įstotų į Kanberos Universitetą studijuoti sporto mokslo, kuris įsikūręs visai šalia pasaulyje dominuojančio Australijos Sporto Instituto.

Jis džiaugiasi, kad jo dėstytojai jo atžvilgiu buvo labai supratingi, žinoma, padėjo ir tai, kad jis buvo panašaus amžiaus kaip ir jie. Jam labai nesisekė fiziologijos kursas, bet jo dėstytojas jam pasiūlė egzaminą laikyti savaitę anksčiau nei kiti, kad ištaisius ir aptarus padarytas klaidas, jis galėtų egzaminą perlaikyti kartu su visa grupe. Tas pats dėstytojas jam rekomendavo įsigyti anatomijos ir fiziologijos spalvinimo knygą, kuri labai tinka žmonės linkusiems labiau mokytis vizualiai. Tai jis ir spalvindavo skilvelius viena spalva, o aortą kita spalva.

Jis vaikščiodavo į Sporto Institutą, nes čia buvo didžiulė vaizdo ir garso įrašų biblioteka, kurioje jis užsidėdavo ausines ir klausydavosi senų fiziologijos paskaitų įrašų tol, kol viską išmokdavo ir suprasdavo. Jis darė tai, ką dabar visada siūlo treneriams: Raskite sau tinkamą būdą. Būkite kūrybingi.

„Visi tie, kuriais mes žavimės, nuo Platono iki Pikaso ir Steve‘o Jobs‘o, nuo kitų skiriasi tuo, kad jie buvo unikalūs, autentiški. Vienas didžiausių pasiekimų šiuolaikinėje visuomenėje yra tas, jog vaikas su specialiaisiais mokymosi poreikiais ar autizmo spektro sutrikimu, gali būti labiau prisitaikę gyvenime. Mano draugė yra animatorė dirbanti su specialiųjų poreikių vaikais ir ji juokauja, jog jeigu ne disleksija ar judėjimo ir dėmesio sutrikimai, ar Aspergerio sindromas, tai ji neturėtų mokinių savo klasėje. Kūrybingumas atsiranda iš skirtumų. Tai gebėjimas pamatyti skirtingus ryšius. Nuolat atmesti tai, kas yra ir ieškoti to, kas galėtų būti.“

„Kai klausausi ar stebiu klientą, mano smegenys iš karto numato 20 galimų variantų, kur mes galime atsidurti. „Aš nuolat galvoju kaip galima išspręsti kliento problemą“. Niekada nesupratau, kodėl mano mintys tokios aktyvios, tik po įvykio su „Hario Poterio“ knyga suvokiau, kodėl aš taip elgiuosi. Todėl dabar aš žiūriu į savo „sutrikimus“ kaip į privalumus, nors tai kartais ir varo mano žmoną iš proto..

„Sporto treniravime yra labai daug kopijavimo: „O, All Blacks daro tai, todėl ir mes turėtume tai daryti“. Bet dirbdamas aukšto lygio sporto srityje aš supratau štai ką: Kopijavimas žudo. Su savo trūkumais (sutrikimais) išgyvenau tik dėl vienos priežasties – aš nekopijavau. Aš visada ieškau naujų galimybių. Tai ne visada suveikia, bet galiausiai mes vis tiek randame išeitį. Ir jeigu apie tai pagalvotume giliau, tai pamatytume, kad visi didieji sporto treneriai buvo ir kūrėjai.“

„Aš dažnai sakau, kad vertybės nėra vertybės, jeigu apie jas tik kalbama, o ne pagal jas gyvenama. Kiekviena komanda sezono pradžioje turi susirinkimą, kuriame nusprendžiama kokiomis vertybėmis vadovausis komanda. Taigi, mano darbas yra paklausti žaidėjų ir trenerių, kaip gyvensite pagal vertybes skirtingose situacijose: „Gerai, jūs kalbate apie pagarbą. Kaip pagarba atrodys 23.00 val. bare Dublino miesto centre po kelių bokalų alaus? Ką jūs darote, kad vertybės pasireikštų jūsų gyvenime?“ Jeigu jūs negyvenate pagal vertybes, tai visi tie susirinkimai yra tik gražių žodžių užrašymas ir pinigų švaistymas.“

„Trenerių kursai vykstantys klasėse yra tikras laiko švaistymas. Man labiau atrodo tinkamesnis toks variantas, kai treneriai rengiami jiems mokantis „šešėlyje“. Tarkim, būti šalia profesionalaus trenerio aikštelėje, kad galėtum jo gyvai rungtynių pertraukėlių metų klausinėti, kodėl jis pasielgė vienaip ar kitaip. Taip kaip žaidėjai geriausiai mokosi rungtynių metu, taip ir treneriai turėtų mokytis. Jeigu žaidėjai turi patobulinti savo gynybos techniką, tai tu nelauki kitos dienos – tu jiems iškart pasakai čia ir dabar kaip jie gali pagerinti savo žaidimą.“

Nors jo nuostabus protas ir varo iš proto jo žmoną Helen, kuri yra psichologė ir du kartus dalyvavusi plaukikė Commonwealth žaidynėse kaip plaukikė, ji kartu su juo dirba keliuose projektuose. Šiuo metu jie dirba su Australijos Futbolo Lygos komanda bandydami pagerinti komandos trenerių bendravimą su žaidėjais rungtynių metu. Išanalizavę garso ir vaizdo įrašus jie suklasifikavo kaip treneriai bendrauja su žaidėjais.

„Mes išskyrėme keturis pagrindinius trenerio bendravimo tipus. Išsiliejimas – tai toks tipas, kai treneris rėkia ir šaukia ant kurio nors iš žaidėjų dėl jo prasto sprendimo. Komentavimas – treneris komentuoja kas vyksta rungtynėse, pasako tai kas akivaizdu. Kitas tipas, kurį mes pavadinome kryptingomis diskusijomis, yra susijęs su sprendimų priėmimu. Paskutinis tipas, kurį mes išskyrėme – sprendimų priėmimas.“

„Kai mes pirmą kartą atlikome šį tyrimą, aš trenerių paklausiai: „Ar jūs suvokiate, kad 70% jūsų bendravimo rungtynių metus sudaro rėkimas ir komentavimas to, kas ir taip akivaizdu. Tik 30%  yra to, ką galėtume pavadinti protingu pokalbiu.“

„Geriausios trenerių zonos tos, kuriose yra ramu: labai mažai rėkimo, taip pat mažai ir komentavimo. Jeigu tu tik komentuoji, tai į rungtynes žiūri taip pat, kaip ir žiūrovas iš tribūnų. Tau už tokį darbą nemokama. Mes juk profesionalai. Mums moka už tai, kad tinkamu metu priimtume gerą, logišką sprendimą, kuris paremtas tinkama informacija.“

„Žaidėjams reikia, kad treneriai jiems suprantamai ir ramiai padėtų priimti geriausius sprendimus. Visa tai, kas trukdo tą padaryt – įskaitant ir pyktį – turi būti pašalinta.“

Lankydamasis Airijoje jis labai nori susitikti ne tik su treneriais, bet ir su sportuojančių vaikų tėvais. Jis nori jiems padėti. Mesti jiems iššūkį. Susitikimo metu jis paprašys atsistoti tų tėvų, kurie per paskutines 48 valandas padarė štai ką: sudėjo vaiko daiktus į sportinį krepšį prieš treniruotę; nustatė žadintuvą; paruošė vandens buteliuką treniruotei/varžyboms.

Įprasta, kad visada 9 iš 10 atsistoja. Jam labiau patiktų, jeigu tie 9 atsistoję tėvai liktų sėdėti. Sportininkams privaloma mokytis būti nepriklausomais ir atsakingais. Leiskite vaikui pačiam nustatyti žadintuvą ir papusryčiauti. Jie galėtų patys jus ramiai pažadinti ir paprašyti, kad jūs nevežtumėte vaiką į rytinę treniruotę.

„Tėvai su vaikais taip elgiasi iš meilės ir taip rodo rūpestį jais, bet taip elgdamiesi jie vaikams nepadeda. Vaikui pasitikėjimas savimi atsiranda iš žinojimo, o žinojimas atsiranda iš darymo. Jeigu tėvai viską padaro už vaikus, tai vaikai niekada neišmoks tokio nusistatymo, kuris reiškia „Aš galiu“, „Viskas priklauso nuo manęs“.“

Tada jis pažiūrės jiems į akis ir paklaus: Ar pažiūrėjote savo vaikui į akis ir pasakėte, kad juos mylite, kad juos vertinate be jokios priežasties, tik dėl to, kad jie jūsų vaikai? Ir tik vienas iš tėvų pakelia ranką, nors salė pilna tėvų. „Mums reikia, kad tėvai demonstruotų besąlygišką meilę savo vaikams ir priimtų juos tokius kokie jie yra. Net tada, kad vaikai „susimauna“ rungtynių metu.“

Giedriaus Budgino futbolo blogas (Facebook)

Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedInEmail this to someone

1 comment

  1. Viskas labai teisingai įvertintinta. Gyvenimo situacijos reikalauja permainų ir pokyčių iš mūsų – suaugusiųjų, vaikai supantį pasaulį supranta savaip ir, arba mes pasivejam juos ir einam kartu koja kojon, arba ilgainiui, tampam tik neutraliais stebėtojais to ko ir patys nenorėtume matyti…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *